Mano namai vėl atsirado „ant tako“ – anksčiau jie dažnai būdavo pilni mano draugų, bičiulių ar kolegų, dabar, kai mes visi turime vis mažiau laiko asmeniniam gyvenimui, estafetę perėmė sūnūs. Kaskart, grįžusi namo, randu besisvečiuojant kokį draugą ar draugę, jei tiksliau – draugų ir draugių. Su mano trim vaikinais susidaro gera dešimtis paauglių. Bet kažkaip visi sutelpame. Juolab kad jie mane priima kaip savą. Ir nors pokalbių temas man esant šiek tiek cenzūruoja, bet apie jų gyvenimą sužinau nemažai.

Ir tik ne apie jų. Bet ir apie mūsų – tėvų. Kažkaip maniau, kad tik mes - susibėgę su draugais ar per arbatos pertraukėlę su artimesniais kolegomis darbe – parypuojame dėl netikusio vaikų elgesio. Kurgi ne. Jie ne ką mažiau apkalba mus, ir netgi aptaria draugų tėvų asmeninį gyvenimą. Irgi netikusį.

„O tai jūs irgi tokios muzikos klausotės?“, - nustemba vienas iš vaikų draugų, kai namai ima siūbuoti „30 Seconds to Mars“ ritmu – juk mano vyriausiasis buvo jų koncerte ir vis dar negali atsipeikėti nuo euforijos.

„Klausosi. Ir ne tik tokios, bet ir (...) - čia pasipila grupių pavadinimų, kurių aš niekad neįsidėmiu, tirada, - už mane atsako maniškis melomanas. – Mūsų mama klausosi to, kas mums patinka. Na, išskyrus repą. Bet mes irgi jos laikų muziką mėgstam: „Metallica“, „Nirvana“. „Guns N‘ Roses“, „Doors“, dar šitas iš Rusijos, kurio nesuprantu nė žodžio, bet kur anarchistų himną dainuoja, ai, Cojus“.

„Jums gerai, - atsidūsta svečias. – O mano tėvai vien tik rusiško popso klauso. Kai bandau įjungti savos muzikos, iš karto pareiškia, kad tokios tik bepročiai gali klausytis...“

„O aš namie indų niekada neplaunu, - pareiškia kita viešnia, besišluostanti rankas, nes ką tik mūsų virtuvėje išplovė lėkščių stirtą.

Nustembu – kodėl? Pasirodo, indus visada liepia plauti tik jai, o metais vyresnis brolis nuo šios prievolės visiškai atleistas, nes čia, suprask, ne vyrų darbas. Todėl mergiotė protestuoja prieš tokią diskriminaciją pagal lytį: motinai nelikę nieko kito, kaip plovėjos funkciją prisiimti sau pačiai.
Nepaliauju stebėtis, nes mano berniokai neskirsto darbų į vyriškus ar moteriškus, tik prie tokių, kur reikia fizinės jėgos, manęs visai neprileidžia.

„O įdomu, ar Astos (vardas pakeistas, nors tos jų draugės net nepažįstu) mama jau susirado naują meilužį? – bevalgant pyragą, kurį išsikepėme visi kartu, kažkas užveda kalbą prie stalo.
Pasirodo, ta mama „keičia meilužius vos ne kas mėnesį, niekur nedirba, per naktis tik po klubus laksto, bet pinigų vis tiek turi – nes vien paskolos už namą per mėnesį turi mokėti po tris tūkstančius.“

„Bet taip juk elgtis negalima, gerai, kad mano mama ne tokia“, - konstatuoja kita viešnia, kirsdama pyragą.

Bandau kištis į pokalbį, apeliuodama į tai, kad gal nevertėtų apkabėti tėvų – nei savų, nei svetimų.

„Bet, mam, kodėl? Juk jūs, tėvai, žmonės kaip ir mes – ne šventieji“, - tuoj pat sulaukiu jaunesnėlio (kuris jau irgi gerokai ūgiu peraugęs mane), atsako.

Tikrai – ne šventieji... Gal kada nors, gilioje vaikystėje savo bambliams tokie ir atrodėme. Dabar nebe.

Šmėkštelėjo mintis – o ką maniškiai pasakoja apie mane, kai nesėdžiu šalia? Bet tuoj pat nuvijau ją šalin – kai kurių neesminių dalykų kartais geriau ir nežinoti :)