Kokie žmonės pasirenka šį ne per lengviausią būdą užsidirbti pragyvenimui? Pirma, pati didžiausia grupė yra jaunos merginos, studijuojančios vakarinėse ar neakivaizdinėse studijose. Studijuojančios dieninėse studijose dažniausiai renkasi darbą puse etato. Antra grupė - išimtinai savo malonumui ir reikmėms dirbančios merginos, dažniausiai turinčios pasiturinčius tėvus arba turtingą antrąją pusę. Pačią mažiausią dalį sudaro nestudijuojančios merginos ar moterys, pasirinkusios darbą prekybos centre savo pajamų šaltiniu. Nemaža dalis jų jau turi įgytą aukštąjį išsilavinimą, kuris nesuteikė galimybės rasti darbo pagal tiesioginę specialybę.

Tradicinis daugumos Lietuvos prekybos centrų darbas yra nuo 10.00 valandos ryto iki 22.00 valandos vakaro. Tad kokia gi darbo diena išaušta pardavėjai - konsultantei? Visų pirma, kiekviena įmonė nusistato savo nerašytas vidaus taisykles. Dažniausiai darbo vietoje būti reikia jau mažiausiai pusvalandis iki parduotuvės atidarymo. Tai vadinama paruošiamaisiais darbais, kurie nesiskaičiuoja į bendrą darbo dienos apskaitą.


Laimingos tos, kurių įmonės pasamdo valytojas, išplaunančias grindis ir išmetančias šiukšles. Priešingu atveju pardavėjai - konsultantei reikia ateiti į darbą mažų mažiausiai prieš valandą, kad spėtų išplauti, išsiurbti (jeigu grindų danga - kiliminė, o prekybinės salės plotas yra nemažas, valandos tvarkymosi gali ir neužtekti) parduotuvę ir išsinešti šiukšles. Kartais merginos įsigudrina šiuos darbus nudirbti vakare, likus šiek tiek laiko iki darbo pabaigos. Beje, per prekių pristatymus kelis kartus per mėnesį darbo vietoje reikia būti 7.00-8.00 valandą ryto, atvežamos paletės su prekėmis, kurias iškrauna pačios merginos.


Darbas prekybos centruose esančiose parduotuvėse yra išimtinai stovimas, įprastai po dvylika valandų į dieną. Nuo tokio darbo ilgainiui padidėja pėda ir pradeda plėstis venos. Kodėl negalima prisėsti bent kelioms minutėlėms? Nes šią teisę turi tik vedėjos, kurių darbas yra prie kompiuterio. Skaičiuojama yra viskas - nuo buvimo tualete minučių (dažniausiai leidžiamos yra penkios minutės) iki pietų pertraukos, kuri oficialiai užima valandą laiko. "Oficialiai" tai reiškia, kad dažniausiai pardavėjos-konsultantės neturi galimybės išeiti iš darbo vietos papietauti į kavinę arba paprasčiausiai praleisti savo pietų pertraukos valandą taip, kaip norisi, o yra priverstos per 15 - 20 minučių paskubomis kimšti mikrobangų krosnelėje iš namų atsineštą ir pasišildytą maistą. Mažuose dulkėtuose belangiuose sandėliuose, tarp krūvų dėžių su prekėmis ir metalinių stelažų... Laimingos tos, kurioms nuo jų parduotuvės iki prekybos centro maisto prekių skyriaus yra netoli - neturėdama atsineštų pietų pardavėja gali greit sulakstyti ir nusipirkti ką nors. Tačiau vargas, jei maisto prekių skyrius yra kitame prekybos centro gale, o prie kasų - didelės eilės. Tada maistą gali spėti tik atsinešti, nes valgymui (liežuvis neapsiverčia šio dalyko vadinti pietumis) laiko paprasčiausiai nebelieka. Nes kiekviena tavo minutė NE prekybos salėje yra nuostolis bendrovei.


Pagalvojus iš kitos pusės, maži dulkėti sandėliai pietums yra tikrai ne pats blogiausias variantas. Dirbančioms taip vadinamosiose "salelės" tipo prekybos vietose iš darbo vietos galima pasišalinti ribotam ir tik labai griežtai ribotam laikui, o pietaujama dažniausiai tiesiog jose, aplink vaikščiojant ir žiūrint žmonėms ir neturint net virdulio arbatai užsiplikyti. Taip, sėdėti tokių pietų metu galima.


Atkreiptinas dėmesys, kad apsauginių vartelių prie parduotuvės įėjimo nebuvimas informuoja ne apie tai, kad prekės yra pigios ir nevertos dėmesio, o apie tai, kad prekių savikaina yra mažesnė negu išlaidos prekei apsaugoti. Tik įsivaizduoti galima, kokie tada yra tokių prekių prekybiniai antkainiai... Bet pardavėja - konsultantė atsako už kiekvieną pavogtą prekę savo atlyginimu, šiuo sunkiu metu neviršijančiu triženklės sumos. Nes net jeigu dalis atlyginimo ir priklauso vokelyje, ta dalis labai užtikrintai varijuoja priklausomai nuo inventorizacijos rezultatų. Be to, jeigu pardavėja kažkaip "ne taip" stovi, "ne taip" pažiūri ar kažką paaiškina slaptam pirkėjui, dalies vokelyje gali ir nebūti.


Žinoma, prekybos centrų darbuotojai visada vieni kitiems supratingai taiko šiek tiek didesnes nuolaidas negu paprastiems klientams. Tai tik vienas iš šviesesnių šio darbo ypatumų. Todėl kaip žmogus, aktyviai ieškantis galimybių išsiveržti iš užburto aptarnaujančiojo personalo darbo rato, patariu visiems - jeigu galite nedirbti prekybos centre, nedirbkite. Nes pliusų šiame darbe paprasčiausiai nėra.